Ši diena buvo lemtinga kai kuriems mūsų mokyklos mokytojams ir mokiniams!
Jau 1941 m. birželio 14 d. su pirmaisiais tremtiniais išvežami ir mūsų mokyklos mokiniai: Vytautas Apolinaras Tallat-Kelpša (15 m.; ištremtas į Tengą, Ondugajaus raj., Altajaus kr., paleistas 1958 m., grįžo į Lietuvą 1966 m.), Algirdas Adolfas Janulis (15 m.; ištremtas į Tengą, Ondugajaus raj., Altajaus kr., iš ten pabėgo, 1947 m. grįžo į Lietuvą, mirė 1980 m.), Laja Leškovičiūtė, Frida Miskevičiūtė (18 m.; ištremta į Altajaus kr., 1942 m. vėl repersuota ir ištremta į Jakutiją), 4 seserys Tuvje: Guta (20 m.), Beila (16 m.), Sara (17 m.), Ziv Asia (13 m.) – ištremtos į Altajaus kraštą, 1942 m. vėl represuotos ir ištremtos į Bulūno raj., Jakutija; 1956 m. paleistos, vėlesni visų likimai skirtingi.
1945-1949 m. vėl prasidėjo vežimas į Sibirą. Mažeikių apskrityje tremiamųjų laukė paruošti vagonai Viekšnių, Laižuvos, Lūšės, Papilės ir Mažeikių geležinkelio stotyse. Iš jų Mažeikių stotyje suformuotas ešelonas, kuris mažeikiškius tremtinius nugabeno į Irkutsko sritį ir į Krasnojarsko kraštą. Kaip mena gimnazistas Albertas Ruginis „gyvulinių vagonų ešelonas Mažeikių geležinkelio stotyje, saugomas sargybos, stovėjo keletą dienų, kol buvo suvežti nelaimėliai iš viso rajono. Mažeikių gimnazijos moksleivis Silvestras Žulpa su mėgėjišku fotoaparatėliu fotografavo ešeloną. Vaikinukas saugumiečių buvo pagautas, jo fotoaparatas atimtas. S. Žulpa paleistas tik kitą dieną. Tada ištrėmė ir Mažeikių gimnazijos moksleivį, Alberto Ruginio suolo draugą Albertą Gaidauską iš Griežės kaimo. Po kurio laiko iš jo buvo gautas laiškas, kuriame rašė, jog po 16 dienų jo 6 asmenų šeima atsidūrė Krasnojarsko krašte, Tiuchteto rajono Voznisensko kaimo kolūkyje. Vėliau Alberto brolis Jonas tremtyje buvo suimtas ir nuteistas 25 metus lagerio, o Alberto motina Kazimiera Gaidauskienė mirė tremtyje. Nuo 1956 metų ištremtieji pradėjo grįžti į Lietuvą. Tiesiog mokykloje buvo suimti mokytojas A. Baranauskas, direktorius H. Bucevičius ir išvežti prie Bielomoro kanalo. Pasiekė žinia, kad į Sibirą pateko ir buvęs direktorius J. Rainys. Iš tremties taip ir negrįžo nei mokytojas A. Baranauskas, nei buvęs direktorius J. Rainys. Vėlesniais metais į mokyklą atėjo dirbti mokytojas I. Venalis, kuris dar būdamas mokinys kartu su tėvais buvo ištremtas be jokios kaltės, pačioje jaunystėje patyrė šaltį, alkį, sunkų darbą, ligas. Toks likimas ištiko gimnazistus Mindaugą Vanagą, Ireną Milevičiutę-Skerstonienę, Gražiną Bučytę-Degutienę.
Daugelis jų iš tremties negrįžo, o grįžusieji liko visam gyvenimui suluošinti ir fiziškai, ir dvasiškai, bet išsaugoję širdyje meilę savo Tėvynei. Kaip šios meilės simbolį mūsų muziejui buvusi gimnazistė Ieva Knabikaitė-Butkienė (gimnazijoje mokėsi 1926 m.) padovanojo Vytį, kurį tremtyje pasislėpusi siuvinėjo ir sugebėjo išsaugoti – parvežė į Lietuvą (žr. nuotrauką).
Kiti gimnazistai ir mokytojai, matydami šiurpų trėmimą ir norėdami jo išvengti, pasitraukė į Vakarus. Izoliacijos metai ilgam atskyrė juos nuo Tėvynės. Gimnazijos muziejininkas mokytojas Algirdas Vilkas
******
Minint Gedulo ir vilties dieną pilietiškumo pamokos vyko Mažeikių geležinkelio stotyje. Prisiminėme skaudžius 1941 m. birželio 14 dienos įvykius Lietuvoje, Mažeikiuose, mūsų gimnazijoje. Tylos minute pagerbėme tremtinių atminimą. Mokytojos Irena Tiškienė ir Silva Paulauskienė.
******
Integruota informacinių tecnologijų ir pilietiškumo pamoka 2d klasei vyko miesto geležinkelio stotyje, paminint Gedulo ir Vilties dieną, Birželio 14 ąją. Prisiminėm skaudžius įvykius, pagerbėm tylos minute, uždegėm žvakutes ir tada mokiniai turėjo google maps programėlėse susirasti konkrečias Sibiro vietoves, už kiek kilometrų jos yra nuo Lietuvos. Mokytojos S. Mackevičienė, I. Tiškienė.
