Šiemet sukanka 85 metai nuo pirmųjų masinių lietuvių trėmimų į Sibirą – skaudžios mūsų tautos istorijos dalies, palikusios gilų pėdsaką daugelio šeimų ir visos Lietuvos atmintyje. Minėdami šią sukaktį, gimnazistai dalyvavo parodos, skirtos lietuvių tremčiai, pristatyme ir klausėsi visuomenininko, tremties istorijos tyrinėtojo Gintauto Aleknos paskaitos.
Pristatydamas parodą, G. Alekna pasakojo apie sudėtingą tremtinių dalią, jų gyvenimą atšiauriuose Sibiro regionuose. 1941 m. daugelis tremtinių buvo išvežti į Altajaus kraštą, o dalis vėliau Lenos upe baržomis išplukdyti į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Kelionės trukdavo 2–3 mėnesius. Atvykę į tremties vietas žmonės dažnai nerasdavo net elementarių gyvenimo sąlygų – gyvenamuosius barakus turėdavo pasistatyti patys. Pirmoji žiema daugeliui tapo lemtinga: dėl šalčio, bado ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų mirė daugybė tremtinių.
G. Alekna papasakojo apie savo ilgametę patirtį organizuojant ekspedicijas į lietuvių tremties vietas. Nuo 1989 metų jis yra dalyvavęs 52 ekspedicijose į Sibirą ir dviejose ekspedicijose į Kazachstaną. Šių ekspedicijų tikslas – surasti tremtinių kapavietes ir įamžinti jų atminimą. G. Alekna minėjo, kad ekspedicijų metu teko susidurti su skaudžia tikrove: vietose, kur kadaise buvo tremtinių palaidojimo vietos, šiandien stovi namai, nutiesti keliai, daugelis tremtinių kapinių sunkiai randamos ir atpažįstamos.
Susitikimas su G. Alekna gimnazistams tapo prasminga istorijos pamoka, skatinančia ne tik geriau pažinti skaudžius Lietuvos praeities įvykius, bet ir suprasti istorinės atminties svarbą. Tokie susitikimai primena, kad už istorinių datų slypi tikri žmonių likimai, o mūsų pareiga – saugoti jų istorijas, puoselėti atmintį ir perduoti ją ateities kartoms.
Pristatydamas parodą, G. Alekna pasakojo apie sudėtingą tremtinių dalią, jų gyvenimą atšiauriuose Sibiro regionuose. 1941 m. daugelis tremtinių buvo išvežti į Altajaus kraštą, o dalis vėliau Lenos upe baržomis išplukdyti į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Kelionės trukdavo 2–3 mėnesius. Atvykę į tremties vietas žmonės dažnai nerasdavo net elementarių gyvenimo sąlygų – gyvenamuosius barakus turėdavo pasistatyti patys. Pirmoji žiema daugeliui tapo lemtinga: dėl šalčio, bado ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų mirė daugybė tremtinių.
G. Alekna papasakojo apie savo ilgametę patirtį organizuojant ekspedicijas į lietuvių tremties vietas. Nuo 1989 metų jis yra dalyvavęs 52 ekspedicijose į Sibirą ir dviejose ekspedicijose į Kazachstaną. Šių ekspedicijų tikslas – surasti tremtinių kapavietes ir įamžinti jų atminimą. G. Alekna minėjo, kad ekspedicijų metu teko susidurti su skaudžia tikrove: vietose, kur kadaise buvo tremtinių palaidojimo vietos, šiandien stovi namai, nutiesti keliai, daugelis tremtinių kapinių sunkiai randamos ir atpažįstamos.
Susitikimas su G. Alekna gimnazistams tapo prasminga istorijos pamoka, skatinančia ne tik geriau pažinti skaudžius Lietuvos praeities įvykius, bet ir suprasti istorinės atminties svarbą. Tokie susitikimai primena, kad už istorinių datų slypi tikri žmonių likimai, o mūsų pareiga – saugoti jų istorijas, puoselėti atmintį ir perduoti ją ateities kartoms.
Silva Paulauskienė, istorijos mokytoja