Pedagogas ir psichologas, filosofijos daktaras. 1929 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Studijavo humanitarinių mokslų fakultete lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas; vėliau perėjęs į filosofijos skyrių – filosofiją ir pedagogiką. Toliau studijas tęsė Sorbonoje (1934-1935 m.), Ženevoje (1935-1938 m.). 1935 m. gavo VDU baigimo diplomą. 1938 m. Ženevos universitete suteiktas filosofijos daktaro vardas. 1938-1939 m. Klaipėdos pedagoginio instituto lektorius. 1941-1944 m. buvo Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriaus. 1940-1943 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1942-1944 m. buvo VU filosofijos įvado katedros vyr. asistentas.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, iš ten 1948 m. emigravo į Kolumbiją ir iki 1955 m. ten profesoriavo keturiuose Bogotos universitetuose, kur dėstė pedagogikos ir psichologijos dalykus, dirbo Kolumbijos lietuvių bendruomenės krašto valdyboje. Nuo 1955 m. dirbo Čikagoje, Lojolos universitete; profesorius. Floridoje aktyviai įsitraukė į lietuvių veiklą ir buvo išrinktas lietuvių klubo direktoriumi. Amerikoje buvo lituanistinio instituto rektorius, dėstė pedagogikos ir didaktikos bei lietuvių kalbos metodiką, psichologiją. 1977 m. persikėlė į Surfsido miestelį Floridoje. Ten iki gyvenimo pabaigos aktyviai dirbo vietos lietuvių bendruomenėje, buvo lietuvių klubo direktorius,o nuo 1982 m. – pirmininkas. Išėjęs į pensiją, jis dar ketverius metus dirbo Čikagos alkoholikų centre psichologu, terapeutu.
Bendradarbiavo leidiniuose: „Akademikas“, „Tautos mokykla“, „Vairas“, „Kolumbijos lietuvis“, „Draugas“ ir kt. Rašė psichologijos ir pedagogikos temomis Lietuvos ir užsienio periodiniuose leidiniuose. 1939 m. Šveicarijoje išleista daktaro disertacija, 1941 m. Kaune „Bendrosios inteligencijos testai”