„Kiekvienas kūrinys – tarsi sustabdyta akimirka, nuotaika ir jausmas, kuriam žodžių galbūt ir nereikia.“ Tokiais brandžiais, filosofiškai suskambančiais žodžiais savo pirmąją personalinę kūrybinių darbų parodą „Vieno autoriaus galerijoje“ pristato II a klasės mokinė Luka Kačinskaitė. Šis jos pareiškimas liudija ne tik jauną, bet jau brandų meno suvokimą – gebėjimą pamatyti kūrybą kaip tylų, bet itin iškalbingą dialogą su pasauliu.
Luka tarsi pratęsia Pablo Picasso mintį, kad tapymas – tai dar vienas būdas vesti dienoraštį. Tai ne tiesiog realybės atkartojimas, o jos pajauta – subtili, išreikšta vidiniu balsu.
Lukos Kačinskaitės kūryboje aiškiai juntamas realistinės tapybos pulsas. Ji sąmoningai žengia tuo keliu, kurį kadaise ėjo Gustavas Courbe, Samuelis Bakas, Antonijus Ščiogolevas, Paulius Juška. Tačiau jos meninis žvilgsnis neapsiriboja vien tik klasikinės tapybos rėmais – Luka drąsiai eksperimentuoja, ieško naujų būdų perteikti emocinį krūvį, įvesdama siurrealistinių elementų, fotorealistinių detalių. Ji tarsi balansuoja tarp tikrovės ir sapno, tarp stebėjimo ir išgyvenimo.
Technikų įvairovė liudija jos kūrybinį smalsumą, o žanrinė amplitudė – nuo portreto iki urbanistinio ir fantastinio vaizdinio – rodo plačią meninę skalę. Tai jauna autorė, kuri nebijo ieškoti, klysti, atrasti iš naujo.
Lukos Kačinskaitės darbai – tai vizualiniai laiškai, kuriuos verta skaityti ne akimis, o širdimi. Tai pirmieji, bet jau tvirti žingsniai kūrybos keliu. Linkiu autorei ir toliau drąsiai eiti šiuo keliu, eksperimentuoti, stebinti, ir svarbiausia – niekada neišduoti to autentiško vidinio balso, kuris, kaip ir tikrasis menas, kalba net tyloje.