Spalio 23 dieną Humanitarų akademijos nariai atitrūko nuo miesto šurmulio ir aplankė Orvidų sodybą. Praeitame amžiuje, dar sovietmečiu, Vilius Orvidas klausydamas savo sielos balso gelbėjo melioracijos naikinamus akmenis: į savo sodybą sutempė įvairiausio dydžio ir formų riedulių. Vaikščiodami akmenų parke pasijautėme lyg pakilę nuo žemės – mintys nurimo, galvos skausmai išnyko, o viduje tvyrojo ramybė. Šie akmenys daug ko regėję – jautėsi jų skleidžiama energija ir istorija. Kiekvienas akmuo savaip ypatingas – viename išskaptuotas Dievo atvaizdas, kitas – paliestas gamtos kūrėjo rankos. Kiekvienas atradome savo prasmę šiuose luito gabalėliuose ir žavėjomės neįprastomis žmogaus galimybėmis. Ši vieta ypatinga – itin įdomi, įtraukianti ir praturtinanti. Turime prisiminti ir didžiuotis, jog savo krašte turėjome tokį šviesuolį, dirbusį kitų labui.
Rugilė Šopaitė, III a