Visuomenėje, kuri vertina kognityvinį pažinimą ir racionalumą, dažniausiai girdime, kad turime daryti tai, „kas turi prasmę“ ir yra „praktiška“. Tačiau toks supratimas sukelia prieštaringą jauseną, kai tuo pačiu siunčiama žinutė „sek paskui savo širdį“. Jausmai – ne tik sujungia, bet ir griauna, todėl mokėjimas juos suvaldyti ir tinkamai reaguoti, yra vienas svarbiausių kokybiškų santykių aspektų. Emocinis intelektas itin svarbus mokykloje, asmeniniame gyvenime, santykiuose su aplinkiniais. Todėl verta skirti daugiau dėmesio savęs pažinimui ir trokštamų savybių išsiugdymui. Tada tikimybė sulaukti pasisekimo ir įgyvendinti net pačius slapčiausius savo tikslus tikrai padidės. Žmogus gali valdyti savo emocijas ir pasiekti vidinę ramybę, nepaisydamas išorės aplinkybių. Suprasti, kad gali pasiekti tokią būseną, kokią nori pasiekti. Paplitusi nuomonė, kad mūsų gyvenimą iš esmės lemia genetiškai paveldėtas ir nekintantis tam tikro koeficiento intelektas. Tačiau kodėl kartais aukštą intelekto koeficientą turintiems žmonėms nesiseka, o į proto galiūnus nepanašūs asmenys gyvenime puikiai tvarkosi. Emocinis intelektas parodo, jog gyvenime svarbiausius etinius sprendimus lemia jausmų galia ir mastas. Impulso vergai, kuriems stinga savitvardos, nepasižymi ir dorove. Gebėjimas kontroliuoti savo impulsus yra charakterio tvirtumo ir valios pamatas. Kita vertus, nesugebėdami suvokti artimo poreikių ar jo nevilties, negalime būti ir rūpestingi.
Užsiėmimą vedė Julius Žėkas – skulptorius, fizikas, poetas, tarpdisciplininių menų kūrėjas.
