Renginys Žemaičių kalbos metams

Birželio 9 d. gimnazijoje svečiavosi ir renginyje, skirtame Žemaičių kalbos metams „Kuožnus paukštielis sava giesmele geid“, dalyvavo dialektologas Juozas Pabrėža. Jis 1-2 klasių gimnazistams papasakojo, kodėl žemaičių tarmė tokia svarbi ir kodėl ji ne tik tarmė, bet ir kalba.
Gal ne visi dar žinojo, kad neilgai trukus mūsų miesto ribos bus paženklintos užrašais „Mažeikē – truopnos Žemaitėjės miests“; svarbu, kad mūsų gimnazijoje mokėsi riktingi, kaip juos pavadino lektorius, žemaičiai – rašytojas Romualdas Granauskas ir kalbininkas Aleksas Girdenis. Būtent šis kalbininkas profesorių J. Pabrėžą ir paskatino tyrinėti gimtąją žemaičių kalbą.
O kodėl kalba, ne tarmė? Kalbininkas atkreipė, kad nuo raštijos lietuvių kalba pradžios iki pat XIX a. pab. daugybę darbų nuveikė būtent žemaičiai: Martynas Mažvydas, Jurgis Pabrėža, Dionizas Poška, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Simonas Stanevičius ir kt. XIX a. pab. netgi buvo J. Čiuldos suformuluotos ir išleistos žemaičių kalbos gramatikos taisyklės. Be to, pati žemaičių kalba dar gali būti suskaidyta į tarmes. Argi ne kalba, jei turi visus kalbos lygmenis: skirtingą nuo bendrinės kalbos garsyną, savitą žodyną, gramatiką, sakinių struktūrą? Visus teorinius aiškinimus dialektologas patvirtino gyvais ir šmaikščiais pavyzdžiais.
O labiausiai akcentavo, kad tyrinėdamas tarmę pastebi teigiamus pokyčius, kaip žmonės vertina gimtosios tarmės mokėjimą ir vartojimą kasdienėje aplinkoje. Džiugu ne tik dėl to, kad leidžiamos žemaitiškos knygos (beje, rašybą 1991 m. sunormino pats J. Pabrėža), bet ir kad stengiamasi žemaičių tarmę įtvirtinti Lietuvoje kaip savarankišką kalbą. O 6 Lietuvos savivaldybės, tarp kurių yra ir Mažeikiai, 2022 m. paskelbė Žemaičių kalbos metais.

Violeta Irniūtė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja