NAUJA RUBRIKA: ŠIMTAS ĮDOMIŲ FAKTŲ APIE MŪSŲ MOKYKLĄ
Nuo šiol du kartus per savaitę, iki kito mokyklos gimtadienio, bus pateikiama po vieną įdomų faktą apie mūsų gimnaziją. Tai trumpos, iliustruotos žinutės iš mokyklos istorijos, veiklos, įvykių, ugdymo proceso ir kt. Iš viso yra užrašyti 106 faktai.
1 faktas. Daugkartinis olimpiadų ir konkursų prizininkas
2016-2019 m. gimnazistas Simas Kontrimas gimnazijos ir Lietuvos vardą išskirtiniais laimėjimais garsino visame pasaulyje nuo Mažeikių iki Vilniaus, Kaliningrado, Strasbūro, Honkongo ir Pietų Korėjos. Nuo pat pirmųjų mokslo metų gimnazijoje išryškėjo ypatingi Simo gebėjimai, nuoseklus ir sistemingas mokymasis. Vaikinas buvo vienas iš pačių stropiausių mokinių ne tik klasėje, bet ir gimnazijoje. Pastarieji treji mokslo metai jam buvo pergalių ir triumfo metai. Simas – universalių gebėjimų gimnazistas: dalyvavo net dešimties skirtingų disciplinų – geografijos, ekonomikos, Europos Sąjungos istorijos, LR Konstitucijos, matematikos, chemijos, fizikos, biologijos, geomokslų, finansų – olimpiadose, konkursuose ir juose pelnė garbingus apdovanojimus. O juos visus vainikavo aukso medalis Baltijos šalių geografijos olimpiadoje Kaliningrade, aukso medalis pasaulinėje geografijos olimpiadoje Honkonge ir sidabro medalis tarptautinėje geomokslų olimpiadoje Pietų Korėjoje.
Olimpiadose ir konkursuose Simas dalyvav ne tik individualiai, bet buvo nepakeičiamas ir komandinėse varžybose. Kartu su gimnazijos komanda jis skynė pergales respublikiniuose Euroscola ir „Atrask ES Lietuvoje“ konkursuose, daugybėje protmūšių ir viktorinų. Du kartus dalyvavo tarptautiniame Euroscola renginyje Europos Parlamente Strasbūre, ir abu kartus sėkmingai atstovavo Lietuvai tarptautinėje „Euro game“ komandoje. Su Lietuvos delegacija viešėjo ES institucijose Briuselyje.
Simo Pergalių aplanke apie 200 diplomų, padėkų, pagyrimo raštų, sertifikatų ir nominacijų, patvirtinančių laimėjimus. Pirmoji – 2008 metų birželio 20 dienos lopšelio-darželio „Buratinas“ nominacija „Smalsiausiam stovyklos dalyviui Simui Kontrimui“. Tarp apdovanojimų – ir Europos Parlamento Pirmininko Antonio Tajani, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Prezidento Roberto Dargio, Lietuvos švietimo ir mokslo ministrų, Seimo narių, Mažeikių rajono merų, švietimo skyriaus vedėjo, gimnazijos direktorės vardinės padėkos ir sertifikatai.
Simas yra ir dviejų nominacijų – Lietuvos pramonininkų konfederacijos Petro Vileišio premijos ir Mažeikių Rotary klubo Vyturių tako – laimėtojas. Mokinys gimnazijos istorijoje paliko labai ryškų pėdsaką.
Olimpiadose ir konkursuose Simas dalyvav ne tik individualiai, bet buvo nepakeičiamas ir komandinėse varžybose. Kartu su gimnazijos komanda jis skynė pergales respublikiniuose Euroscola ir „Atrask ES Lietuvoje“ konkursuose, daugybėje protmūšių ir viktorinų. Du kartus dalyvavo tarptautiniame Euroscola renginyje Europos Parlamente Strasbūre, ir abu kartus sėkmingai atstovavo Lietuvai tarptautinėje „Euro game“ komandoje. Su Lietuvos delegacija viešėjo ES institucijose Briuselyje.
Simo Pergalių aplanke apie 200 diplomų, padėkų, pagyrimo raštų, sertifikatų ir nominacijų, patvirtinančių laimėjimus. Pirmoji – 2008 metų birželio 20 dienos lopšelio-darželio „Buratinas“ nominacija „Smalsiausiam stovyklos dalyviui Simui Kontrimui“. Tarp apdovanojimų – ir Europos Parlamento Pirmininko Antonio Tajani, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Prezidento Roberto Dargio, Lietuvos švietimo ir mokslo ministrų, Seimo narių, Mažeikių rajono merų, švietimo skyriaus vedėjo, gimnazijos direktorės vardinės padėkos ir sertifikatai.
Simas yra ir dviejų nominacijų – Lietuvos pramonininkų konfederacijos Petro Vileišio premijos ir Mažeikių Rotary klubo Vyturių tako – laimėtojas. Mokinys gimnazijos istorijoje paliko labai ryškų pėdsaką.
2 faktas. Pirmasis tarpgimnazinis literatų susibūrimas Lietuvoje
Gražiomis tradicijomis garsėjo, plati ir prasminga buvo literatūros mylėtojų būrelio veikla. Šio būrelio užuomazgų būta jau progimnazijoje. Štai 1924 m. gruodžio 18 d. pedagogų taryba svarstė mokinių grupės (J. Bertušis, A. Švažas, A. Kenstavičius, F. Monstvilas) prašymą leisti jiems įsteigti progimnazijoje literatūros mėgėjų ratelį, kuris leistų ir savo laikraštėlį. Buvo pritarta ir jokių kliūčių ratelio įsteigimui nedaryti, o lietuvių kalbos mokytoja paprašyta prižiūrėti ratelio veiklą ir laikraštėlio turinį. Ratelis įsteigtas 1925 m. sausio 16 d. Ratelio nariai: Roma Beresnevičiūtė, Cecė Baranauskaitė, Antanas Balys, Kostas Bukantas, Juozas Bertušis, Juozas Čijunskas, Elena Grigaitė, Antanas Kenstavičius, Emilė Lengvenaitė, Antanas Liutkus, Albinas Molis, F. Monstvilas, Adelė Stankūnaitė, Vladas Sedauskas, Adolfas Švažas, Alfonsas Virkutis. Valdybos sudėtis: A. Švažas – administratorius (pirmininkas ir iždininkas), J. Bertušis – literatūros dalies vedėjas, R. Beresnevičiūtė – raštvedys. Išrinkta laikraštėlio redkolegija: J. Bertušis – redaktorius, A. Švažas – administratorius, R. Beresnevičiūtė – raštvedys, raštininkas, A. Balys – pavaduotojas. 1925-02-06 buvo sušauktas visuotinis narių susirinkimas.
Pradėjus dirbti lietuvių kalbos mokytojai Ona Girčytei, literatų veikla suaktyvėjo: su mokiniais buvo rengiami raiškiojo skaitymo, poezijos vakarai, statomi spektakliai. 1926 m. minint Prano Vaičaičio 50-ties metų gimimo sukaktuves, buvo surengta šventė su mokytojų ir mokinių paskaitomis ir autoriaus kūrinių deklamacijomis, o 1930 m. į mokyklą atvyko J. Tumas-Vaižgantas.
Ypač literatų veikla sustiprėjo atvykus į gimnaziją direktoriui Juozui Rainiui. Jis dėstė lietuvių kalbą ir globojo jaunuosius literatus. 1934 m. įkurtas Maironio vardu pavadintas literatūros mėgėjų būrelis. Pirmaisiais metais į jį susibūrė 18 narių, po metų, 1935 m., jau buvo 25 nariai. 1935 m. šis būrelis išleido pirmąjį laikraštėlio „Atošvaistė” numerį. Laikraštėlio pavadinimui išrinkti buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo literatas Petrauskas, ir už tai buvo apdovanotas Vlado Putvinskio „Raštų“ III tomu. Laikraštėlis leistas iki 1940-ųjų metų. Jame buvo spausdinama literatų kūryba.
1935-1936 m.m. būrelyje buvo 19 narių ir 2 kandidatai. Surengė 7 susirinkimus, kuriuose nagrinėta lietuvių rašytojų kūryba, skaityti referatai ir pačių narių sukurta kūryba. Būrelis vedė dienoraštį, kuriame aprašė susirinkimus, pasirodymus. Stebėjo Valstybės teatro Klaipėdos skyriaus Mažeikiuose parodytą „Kudirką” ir „Tartiufą”, gimnazijoje surengė vasario 16-osios minėjimą. 1935 m. kovo 7 d. būrelis suruošė literatūros vakarą visuomenei, būrelio nariai turėjo progos savo kūrinėlius paskaityti viešai. Į šį vakarą buvo pakviestas rašytojas Antanas Žukauskas Vienuolis. Be Mažeikių gimnazijos dar dalyvavo Rokiškio ir Telšių gimnazijų literatūros būrelių nariai. Jie skaitė savo eilėraščius, noveles ir feljetonus. Mokytojo Juozo Narsučio vadovaujamas gimnazijos choras atliko keletą liaudies dainų. Po literatūros vakaro visi svečiai, gimnazijos pedagogai ir kviestiniai svečiai dalyvavo gimnazijos suruoštoje vakarienėje. Tai buvo pirmasis tarpgimnazinis literatų susibūrimas visoj Lietuvoj. Kovo 14 d. būrelis susitiko su rašytoja poete P. Orintaite ir klausėsi jos paskaitos „Naujieji mūsų laureatai”. Būrelis išleido ir savo laikraštėlio „Atošvaistė” du numerius (3 ir 4).
Pradėjus dirbti lietuvių kalbos mokytojai Ona Girčytei, literatų veikla suaktyvėjo: su mokiniais buvo rengiami raiškiojo skaitymo, poezijos vakarai, statomi spektakliai. 1926 m. minint Prano Vaičaičio 50-ties metų gimimo sukaktuves, buvo surengta šventė su mokytojų ir mokinių paskaitomis ir autoriaus kūrinių deklamacijomis, o 1930 m. į mokyklą atvyko J. Tumas-Vaižgantas.
Ypač literatų veikla sustiprėjo atvykus į gimnaziją direktoriui Juozui Rainiui. Jis dėstė lietuvių kalbą ir globojo jaunuosius literatus. 1934 m. įkurtas Maironio vardu pavadintas literatūros mėgėjų būrelis. Pirmaisiais metais į jį susibūrė 18 narių, po metų, 1935 m., jau buvo 25 nariai. 1935 m. šis būrelis išleido pirmąjį laikraštėlio „Atošvaistė” numerį. Laikraštėlio pavadinimui išrinkti buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo literatas Petrauskas, ir už tai buvo apdovanotas Vlado Putvinskio „Raštų“ III tomu. Laikraštėlis leistas iki 1940-ųjų metų. Jame buvo spausdinama literatų kūryba.
1935-1936 m.m. būrelyje buvo 19 narių ir 2 kandidatai. Surengė 7 susirinkimus, kuriuose nagrinėta lietuvių rašytojų kūryba, skaityti referatai ir pačių narių sukurta kūryba. Būrelis vedė dienoraštį, kuriame aprašė susirinkimus, pasirodymus. Stebėjo Valstybės teatro Klaipėdos skyriaus Mažeikiuose parodytą „Kudirką” ir „Tartiufą”, gimnazijoje surengė vasario 16-osios minėjimą. 1935 m. kovo 7 d. būrelis suruošė literatūros vakarą visuomenei, būrelio nariai turėjo progos savo kūrinėlius paskaityti viešai. Į šį vakarą buvo pakviestas rašytojas Antanas Žukauskas Vienuolis. Be Mažeikių gimnazijos dar dalyvavo Rokiškio ir Telšių gimnazijų literatūros būrelių nariai. Jie skaitė savo eilėraščius, noveles ir feljetonus. Mokytojo Juozo Narsučio vadovaujamas gimnazijos choras atliko keletą liaudies dainų. Po literatūros vakaro visi svečiai, gimnazijos pedagogai ir kviestiniai svečiai dalyvavo gimnazijos suruoštoje vakarienėje. Tai buvo pirmasis tarpgimnazinis literatų susibūrimas visoj Lietuvoj. Kovo 14 d. būrelis susitiko su rašytoja poete P. Orintaite ir klausėsi jos paskaitos „Naujieji mūsų laureatai”. Būrelis išleido ir savo laikraštėlio „Atošvaistė” du numerius (3 ir 4).
3 faktas. Gimnazistas – Pasaulio teisuolis
Mūsų gimnazija gali didžiuotis, kad čia mokėsi kunigas Vaclovas Martinkus, kuris 1992 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), o 1995 metais jam suteiktas Pasaulio teisuolio vardas už žydų tautybės berniuko išgelbėjimą.
Vaclovas Martinkus mokėsi mūsų gimnazijoje. 1928 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, o 1935 m. įšventintas kunigu. 1935-1940 m. buvo Mažeikių parapijos vikaras, surengė pirmąsias žemaičių mokslievių ateitininkų stovyklas. 1940-1944 m. buvo Židikų parapijos klebonas. Židikuose vadovavo naujos bažnyčios, klebonijos ir kelių kitų parapijos pastatų statybai bei kapinių pertvarkymui. 1940 m. pastatė pagal architekto J. Muloko projektą paminklinę koplyčią M. Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai. Penkerius metus buvo Pavasarininkų organizacijos Mažeikių skyriaus pirmininku. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo pastoracinį darbą Bavarijoje, 1950 m. emigravo į JAV, dirbo senelių namuose ir Šv. Kazimiero parapijoje Providence vikaru, 1963-1979 m klebonu. 1964-1972 m. buvo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo pirmininkas. Bendradarbiavo žurnale „Ateitis”, laikraščiuose „Darbininkas”, „Draugas”.
O istorija tokia: Teisininką Jankelį Michnickį ir jo žmoną dantų gydytoją Nechamą Gurvičaitę-Michnickienę karas užklupo Vilkaviškyje, jie ten iš tolimo Mažeikių rajono Židikų miestelio buvo atvykę aplankyti Jankelio giminių. Židikuose su Jankelio Michnickio seserimi Ševa liko abu Michnickių sūnūs: vyresnysis Azrielis ir vos kelių mėnesių Mordechajus. Kai naciai ėmė varyti žydus neva darbams į Liubliną, Ševa nutarė mažąjį Mordechajų palikti geriems žmonėms, o vyresnįjį berniuką pasiimti. Ji perdavė mažylį Kotrynai Šulcienei, tačiau baltaraiščiai, sužinoję, kad Kotryna slepia žydų kūdikį, ėmė ją terorizuoti. Kunigas Vaclovas Martinkus davė Kotrynai Šulcienei arklį ir vežimą, pamokė, kaip elgtis, ir ji su savo vyru Zenonu Šulcu nuvežė jiems patikėtą kūdikį Kotrynos seseriai Marijai Bukontienei į Dapšių kaimą. Paklausę kunigo Vaclovo Martinkaus patarimo, Zenonas ir Kotryna Šulcai važiavo aplinkiniais keliais, bet, nors ir labai saugojosi, juos vis tiek sustabdė baltaraiščiai. Laimė, Kotrynai pavyko juos įtikinti, kad tai jos vaikas. Tuo metu Zenonas ir Kotryna Šulcai jau turėjo 4 savo vaikus. Po kurio laiko į Dapšių kaimą atvažiavo ir kunigas Vaclovas Martinkus. Jis pakrikštijo berniuką, įrašė į bažnyčios metrikų knygą. Taip Mordechajus Michnickis tapo Alfonsu Bukontu. Alfonsas ir Marija Bukontai savo vaikų neturėjo, jie pamilo berniuką ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi.
Pasklidus kalboms, kad kunigas Vaclovas Martinkus pakrikštijo žydų vaiką, kunigą tardė, tačiau jis neišdavė Alfonso. Marijos Bukontienės seserims Elenai Lauraitienei, gyvenusiai kartu su Bukontais toje pačioje sodyboje Dapšių kaime, ir Kotrynai Šulcienei vietiniai naciai taip pat grasino, bet jos irgi neišdavė vaiko. Labai padėjo ir Jeronimo Bukonto vokiečių kalbos žinios, jis sugebėjo atsipirkti vaišėmis, pinigais ir degtine. Karui pasibaigus, Jeronimą Bukontą suėmė ir nuteisė kaip „liaudies priešą“, bendradarbiavusį su vokiečiais. Neištvėręs kankinimų Jeronimas Bukontas mirė lageryje netoli Archangelsko 1945-ųjų pabaigoje.
Marija Bukontienė rūpinosi Alfonsu kaip savo tikru sūnumi, Marijos seserys Kotryna ir Elena taip pat motiniškai globojo berniuką. Alfonsas augo gaubiamas dėmesio ir šilumos, nežinodamas, kas jo tikrieji tėvai. Tiesą apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką likimą Alfonsas Bukontas sužinojo tik po daugelio metų – pirmiausia iš savo tetos Kotrynos Šulcienės, o vėliau, padedant poetui Hiršui Ošerovičiui, sužinojo ir daugiau apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką žūtį.
Jankelis Michnickis ir Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Vilkaviškio pateko į Kauno getą. Jankelis Michnickis buvo nužudytas Kauno IX forte, o Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Kauno geto 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, ten žuvo 1945-aisiais balandį, likus dviem savaitėms iki išlaisvinimo. Alfonso Bukonto brolis Azrielis ir teta Ševa buvo sušaudyti netoli Mažeikių pušynėlyje ant Ventos kranto.
Vaclovas Martinkus mokėsi mūsų gimnazijoje. 1928 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, o 1935 m. įšventintas kunigu. 1935-1940 m. buvo Mažeikių parapijos vikaras, surengė pirmąsias žemaičių mokslievių ateitininkų stovyklas. 1940-1944 m. buvo Židikų parapijos klebonas. Židikuose vadovavo naujos bažnyčios, klebonijos ir kelių kitų parapijos pastatų statybai bei kapinių pertvarkymui. 1940 m. pastatė pagal architekto J. Muloko projektą paminklinę koplyčią M. Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai. Penkerius metus buvo Pavasarininkų organizacijos Mažeikių skyriaus pirmininku. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo pastoracinį darbą Bavarijoje, 1950 m. emigravo į JAV, dirbo senelių namuose ir Šv. Kazimiero parapijoje Providence vikaru, 1963-1979 m klebonu. 1964-1972 m. buvo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo pirmininkas. Bendradarbiavo žurnale „Ateitis”, laikraščiuose „Darbininkas”, „Draugas”.
O istorija tokia: Teisininką Jankelį Michnickį ir jo žmoną dantų gydytoją Nechamą Gurvičaitę-Michnickienę karas užklupo Vilkaviškyje, jie ten iš tolimo Mažeikių rajono Židikų miestelio buvo atvykę aplankyti Jankelio giminių. Židikuose su Jankelio Michnickio seserimi Ševa liko abu Michnickių sūnūs: vyresnysis Azrielis ir vos kelių mėnesių Mordechajus. Kai naciai ėmė varyti žydus neva darbams į Liubliną, Ševa nutarė mažąjį Mordechajų palikti geriems žmonėms, o vyresnįjį berniuką pasiimti. Ji perdavė mažylį Kotrynai Šulcienei, tačiau baltaraiščiai, sužinoję, kad Kotryna slepia žydų kūdikį, ėmė ją terorizuoti. Kunigas Vaclovas Martinkus davė Kotrynai Šulcienei arklį ir vežimą, pamokė, kaip elgtis, ir ji su savo vyru Zenonu Šulcu nuvežė jiems patikėtą kūdikį Kotrynos seseriai Marijai Bukontienei į Dapšių kaimą. Paklausę kunigo Vaclovo Martinkaus patarimo, Zenonas ir Kotryna Šulcai važiavo aplinkiniais keliais, bet, nors ir labai saugojosi, juos vis tiek sustabdė baltaraiščiai. Laimė, Kotrynai pavyko juos įtikinti, kad tai jos vaikas. Tuo metu Zenonas ir Kotryna Šulcai jau turėjo 4 savo vaikus. Po kurio laiko į Dapšių kaimą atvažiavo ir kunigas Vaclovas Martinkus. Jis pakrikštijo berniuką, įrašė į bažnyčios metrikų knygą. Taip Mordechajus Michnickis tapo Alfonsu Bukontu. Alfonsas ir Marija Bukontai savo vaikų neturėjo, jie pamilo berniuką ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi.
Pasklidus kalboms, kad kunigas Vaclovas Martinkus pakrikštijo žydų vaiką, kunigą tardė, tačiau jis neišdavė Alfonso. Marijos Bukontienės seserims Elenai Lauraitienei, gyvenusiai kartu su Bukontais toje pačioje sodyboje Dapšių kaime, ir Kotrynai Šulcienei vietiniai naciai taip pat grasino, bet jos irgi neišdavė vaiko. Labai padėjo ir Jeronimo Bukonto vokiečių kalbos žinios, jis sugebėjo atsipirkti vaišėmis, pinigais ir degtine. Karui pasibaigus, Jeronimą Bukontą suėmė ir nuteisė kaip „liaudies priešą“, bendradarbiavusį su vokiečiais. Neištvėręs kankinimų Jeronimas Bukontas mirė lageryje netoli Archangelsko 1945-ųjų pabaigoje.
Marija Bukontienė rūpinosi Alfonsu kaip savo tikru sūnumi, Marijos seserys Kotryna ir Elena taip pat motiniškai globojo berniuką. Alfonsas augo gaubiamas dėmesio ir šilumos, nežinodamas, kas jo tikrieji tėvai. Tiesą apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką likimą Alfonsas Bukontas sužinojo tik po daugelio metų – pirmiausia iš savo tetos Kotrynos Šulcienės, o vėliau, padedant poetui Hiršui Ošerovičiui, sužinojo ir daugiau apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką žūtį.
Jankelis Michnickis ir Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Vilkaviškio pateko į Kauno getą. Jankelis Michnickis buvo nužudytas Kauno IX forte, o Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Kauno geto 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, ten žuvo 1945-aisiais balandį, likus dviem savaitėms iki išlaisvinimo. Alfonso Bukonto brolis Azrielis ir teta Ševa buvo sušaudyti netoli Mažeikių pušynėlyje ant Ventos kranto.
