„Aš laimingas esu, laimingesnio pasauly nėra…“ tomis pirmosiomis Vytauto Mačernio trioleto eilutėmis noriu išsakyti savo įspūdžius po ypatingo žemaičiams kultūrinio įvykio – paminklo Vytautui Mačerniui prie jo Baltosios gimnazijos Telšiuose atidengimo ir konferencijos „Poeto Vytauto Mačernio likimo žvaigždės“.
Į Žemaitės gimnazijos sodą, ryškiu geltoniu pasipuošusį, rinkosi kelių kartų žmonės – pakylėti, ramūs, tarsi sulaukę kažkokios svarbios svarbios akimirkos. Tai ir buvo „tos aukštosios akimirkos“, taip gražiai paliudytos Vytauto Mačernio gyvenimu ir poezija.
Konferencijoje pranešimus skaitė VDU profesorė Virginija Balsevičiūtė – Šlekienė ir VDU docentė daktarė Žydronė Kolevinskienė ir iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkę mokytojai ir mokiniai.
Apima didelis džiaugsmas, kai gali didžiuotis savo mokykla, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija, tiksliau, jos žmonėmis. Laima Skabickienė pristato pranešimą ,,Ar Vytauto Mačernio poezija primena naratyvą?“ ir visa salė kartu deklamuoja Kristijono Donelaičio ilgąsias eilutes, nes mokytoja lygina V. Mačernio ,,Vizijas“ ir „Metus“. Visi , salėje sėdintys, sužavėti nepaprastų įžvalgų, galvomis linkčioja garbios akademikės… Charizmatiškas renginio vedėjas pastebi, kad toks Vytauto Mačernio žemės pajutimas – naujas ir nepaprastai įdomus.
Tik tokie mokytojai kaip Laimutė gali išauginti ir puikius mokinius. Abiturientas Edvardas Bogadelščikovas skaito pranešimą apie Prometėjiškąją „Metų“ sonetų idėją, trečiokė Patricija Butaitė kalba apie Vytauto Mačernio egzistencinius klausimus šiandienos jaunuoliui, o Lukrecija Ramanauskaitė trijų vizijų prarastąjį rojų interpretuoja nuostabiais piešiniais.

Lietuvių k. ir literatūros mokytoja Ona Kelpšienė